Ką aš turiu padaryti dėl Viešpaties?

Nuo mažų dienų neįsivaizdavau savęs be bažnyčios. Mano tėvai veždavosi mane į Žeimelyje, Pakruojo rajone esančią Evangelikų liuteronų bažnyčią, kartu važiuodavo ir seneliai, tėvelio tėvai. Kiek prisimenu, jau nuo 3-ejų metų dalyvaudavau pamaldose – man patiko tyliai sėdint bažnyčioje žiūrėti į vitražus, į aptrupėjusias bažnyčios lubas. Tačiau labiausiai mano žvilgsnį traukė altoriuje kabantis paveikslas „Nukryžiuotas Kristus“. Jo kūnas buvo sužalotas, sudarkytas, žaizdotas, o po tuo paveikslu buvo užrašas: Tai Aš padariau dėl tavęs. Ką tu padarei dėl Manęs? Maždaug penkerių pramokau skaityti. Pirmą kartą perskaitęs šį užrašą nustebau… Tas klausimas – ką aš padariau dėl Viešpaties? – labai giliai įsirėžė į mano mintis ir širdį. Aš ne kartą buvau girdėjęs, jog Kristus mirė už mane, kad aš nepražūčiau, bet turėčiau amžinąjį gyvenimą. Vis dėlto mane kankino klausimas – ką aš turiu dėl Jo padaryti? Ne kartą uždaviau šį klausimą suaugusiems, bet vaikui suprantamo atsakymo negirdėjau…

Už krikščioniškas vertybes esu dėkingas tiek savo tėvas, seneliams, tiek ir evangelikų liuteronų bažnyčiai, kurią lankiau. Pamenu, kaip mes važiuodavome į pamaldas Žiemelio bažnyčioje, Pakruojo rajone, nors patys gyvenome už keliasdešimt kilometrų, Pasvalio rajone, Vaškų miestelyje. Po pamaldų arba tais sekmadieniais, kada jų bažnyčioje nevykdavo, turėdavome susirinkimą namuose. Mūsų dvasiniu vadovu buvo mano močiutė – ji prižiūrėdavo namų susirinkimo eigą: net man mažam tekdavo perskaityti ištrauką iš Dienos skaitinių ar iš Šventojo Rašto, drauge giedodavome giesmes iš liuteroniško giesmyno, kas nors perskaitydavo ištrauką arba visą Martyno Liuterio pamokslą, drauge melsdavomės. Tai būdavo dvasinis bendravimas.

Paaugęs apie save mąsčiau kaip apie tikintįjį, puoselėjantį krikščioniškas vertybes. Vis dėlto kai pasilikdavau vienas, vis iškildavo mintys: Kristus dėl manęs padarė neįsivaizduojamai daug. Ką aš turiu dėl Jo padaryti? Augau sovietmečiu, bet nebijodavau pripažinti, kad esu tikintis, nors per ateizmo pamokėles mokytoja ir bandė „perauklėti“… Nekaltinu jų, toks buvo laikmetis.

Paveikslo istorija

Nors XVI a. vieno žymiausių vokiečių renesanso dailininko Matthias Grunevald (1475-1528) kūryba buvo panaši į jo amžininkų, pavyždžiui Albrechto Diurerio, ji turėjo ir savitų bruožų. Tuo metu, šalia kitų tikslų buvo domimasi ir galvojama, kaip anatomiškai teisingai nutapyti žmogų, bet Grunevald tarsi žingsniu buvo priekyje – rinkosi ne tik anatomiją, bet gilesnę mintį, ir jau transformavo kai kurias žmonių figūras, norėdamas perteikti Evangelijos mintį. Dailininkas pats buvo Dievo žodžio paliestas, tad ir savo paveikslais norėjo perduoti žinią apie Jį. Viename iš jo paveikslų (https://lt.wikipedia.org/wiki/Matijas_Griunevaldas) nutapytas nukryžiuotas Kristus, vienoje kryžiaus pusėje stovi savo Sūnaus gedinti Marija, prilaikoma apaštalo Jono, iš kitos pusės nutapytas Jonas Krikštytojas, rodantis į Kristų – Dievo Avinėlį, vienintelį Gelbėtoją. Jono Krikštytojo pirštas sąmoningai nutapytas šiek tiek ilgesnis, kad būtų suprantama: į ką jis rodo, Tas ir yra Gelbėtojas, Mesijas.

Dar būdamas paauglys buvau girdėjęs istoriją, kad Hernhuto (Moravijos brolių bendruomenės) įkūrėjui grafui Nikolajui Liudvikui Cincendorfui (1700-1760) pamačius tą paveikslą, Viešpats prakalbo būtent tais žodžiais: Aš tai padariau dėl tavęs. Ką tu padarei dėl manęs? Ši istorija paplito po to meto pasaulį ir pasiekė daug kraštų, tame tarpe Latviją ir Lietuvą. Vienas iš Latvijoje gyvenusių dailininkų, išgirdęs tą istoriją, nutapė to paveikslo kopiją, tik šiek tiek savaip interpretuodamas: jame nebėra Marijos ir Jono Krikštytojo, yra tik dėl žmonijos nuodėmių sužalotas, sužeistas Kristus. Kaip tik to paveikslo, kuris ir anatominiu požiūriu gerai nutapytas, vaizdas tarsi užsifiksavo mano sieloje, mano širdyje, mano akyse. Aš mačiau du dalykus: gerą meno kūrinį ir Evangelijos mintį.

Pasirinkimų kryžkelėje

Paauglystėje mokiausi sporto mokykloje, galvojau būti sportininku – buvau pakviestas į Kauno Granito rankinio dublerių komandą. Bet dėl patirtų traumų ir kitų sveikatos problemų sporto teko atsisakyti. Be to, domėjausi daile. Rygoje gyveno močiutės sesuo su vyru, kuris buvo Dailės akademijos dėstytojas, tad nuo mažų dienų, kai vasaromis pas juos nuvažiuodavau, jis mane mokydavo dailės: piešimo, tapybos, pasaulio suvokimo, kaip matyti spalvas – daugybę spalvų ten, kur įprastai matai tik vieną spalvą… Dailininkas, žiūrėdamas į baltą popieriaus lapą mato 100, gal net 1000 atspalvių… Dailė man patiko, tad svarsčiau ir galimybę būti dailininku, norėjau žvelgti į pasaulį per spalvas, per formas…

Man siūlė važiuoti gyventi į Latviją, į Rygą, ir ten studijuoti Dailės akademijoje, kur dėstytoju dirbo dėdė. Bet turbūt nugalėjo jaunatviškas maksimalizmas, o gal ir išdidumas, tad nusprendžiau mokytis Vilniaus Dailės akademijoje, kad kitiems neatrodytų, jog Rygoje studijuoju dėl dėdės protekcijos, t. y. kad įstojau per pažintis. Man norėjosi visko siekti savo jėgomis – jaučiausi stiprus ir užtikrintas, kad galiu kažką padaryti pats. Bandymas mokytis Vilniuje buvo ir sėkmingas, ir nesėkmingas. Akademijos rektorius ir dėstytojai, pamatę mano dailės darbus, pasakė: „Viskas gerai, tu, vaikine, gali įstoti, bet šiais metais jau truputėlį pavėlavai… Galėsi stoti kitais metais.“ Kadangi nenorėjau būti paimtas į tarybinę armiją, reikėjo būtinai įstoti į kokią nors aukštąją mokyklą. Tuo metu mokiausi sporto mokykloje ir taip pat buvau praėjęs keletos mėnesių karinės parengties stovyklą 1988 metais, todėl nemačiau prasmės eiti į armiją ir vėl kartoti tą patį. Į Vilniaus dailės akademiją pavėlavau, tad nusprendžiau važiuoti į Šiaulius ir pradėti mokytis ten. Atvažiavau, pateikiau dokumentus, įstojau, pradėjau mokytis – viskas vyko sklandžiai. Galvojau, kad po metų grįšiu į Vilnių ir ten pradėsiu rimtas studijas. Bet atsitiko kitaip…

         Naujas gyvenimo puslapis

Įstojęs mokytis, Šiauliuose išsinuomojau nedidelį kambarį, kuriame gyveno dar vienas studentas, taip pat mokęsis Šiaulių pedagoginiame institute. Jis neseniai išgirdo Evangeliją, apie gyvą ir prisikėlusį Kristų, turėjo Šventąjį Raštą. Man buvo labai keista, kad žmogus, visą laiką buvęs ateistu, dabar taip gyvai kalba apie Kristų… Kai pradėjome diskutuoti, pasakiau jam, kad apie Dievą girdėjau daugelį metų, iki pat šios dienos Jam meldžiuosi, skaitau Šventąjį Raštą ir žinau daugiau, nei jis man gali papasakoti. Jis pasakojo savo išgyvenimus, ir ta gyvybė, tekėjusi iš jo širdies, palietė mane.

Po kelių savaičių atvažiavo tikintis jo draugas, jie giedojo giesmes – labiau šiuolaikiškas, nei kad mes giedodavome liuteronų bažnyčioje. Jie pasiūlė man pasimelsti, kaip jie sakė, atgailos malda. Aš daug kartų prieš Dievą buvau atgailavęs , bet ši atgailos malda buvo kitokia. Meldėmės atsiprašydami ir atgailaudami už netikėjimą ir buvusį gyvenimo būdą, ir pašvęsdami savo gyvenimą Jam. Jei manęs paklaustumėte, ar tikėjau Dievu iki tos dienos, atsakyčiau – taip, aš tikrai tikėjau Dievu. Ateizmas manęs neviliojo, ir jei būtų kas paklausę, ar Dievas yra, man buvo visiškai aišku – Jis yra. Kitas klausimas – kiek aš Jį pažįstu?

Susitikimas su šiais studentais padėjo atventi naują gyvenimo puslapį. Po tos maldos ir pokalbio supratau, kad Dievas tikrai yra gyvas ir aš galiu su Juo bendrauti – bendrauti iš širdies į širdį, iš gelmės į gelmę. Šis patyrimas man buvo naujas. Iki tol mąstant, ką aš galėčiau, Dieve, padaryti, kad tai būtų užskaityta, įvardinta kaip tarnavimas Tau, kaip darbas dėl Tavęs, kildavo įvairių idėjų: pvz., padaryti kokį 1000 kryžių ir nuvežti juos į Kryžių kalną, maniau – tada jau būsiu daug dėl Dievo padaręs. Taip pat mąsčiau, kad gal Dievui labiau patiksiu, jei atsisakyčiau kokio maisto, tad buvau atsisakęs mėsos produktų, pradėjau tik žolytes valgyti, galvojau, kad gal taip dvasingesnis tapsiu… Ta mano desperacija, ieškant atsakymo į man vis iškildavusį klausimą, buvo labai didelė, bet aiškaus atsakymo, ką reikėtų daryti, neradau.

Tačiau po susitikimo su tikinčiais studentais, po atgailos maldos pamačiau, kad Šiauliuose yra ir daugiau Dievo paliestų, tikinčių žmonių. Buvau pakviestas į nedidelį namų susirinkimą, kur rinkdavosi ir melsdavosi kelios merginos. Suvokiau, kad, ko gero, tas atgimimo, pasišventimo ir tikėjimo kelias prasideda nuo čia. Čia yra ta vieta, tas laikas ir žmonės, su kuriais bendraudamas suprasiu, ką toliau daryti. Iki tol dar lankiausi evangelikų liuteronų bažnyčioje. Vertinu  šią bažnyčią ir esu dėkingas už tą pamatą, tą auklėjimą, kuris per dvasininkus, taip pat tėvus ir senelius buvo man suteiktas…

Romas Tuominis

share

Recommended Posts