Kur slypi mūsų laimė?

Kur slypi mūsų laimė?

Visais laikais visose kultūrose žmonės ieškojo atsakymo į klausimą, kas yra laimė ir kaip ją rasti. Pirmiausia šį klausimą iškėlė filosofai. Kinas Lao Dzė (6 a. pr. Kr.) matė tikrąją laimę nieko nedaryme. Pasak jo, kai žmogus nustoja vaikytis laimės ar kitų tikslų, tada jis ir yra laimingas. Seneka teigė, kad laimingas tas, kas nesirūpina. Aristotelis prie laimės priskiria geras išorines gyvenimo sąlygas (sveikata, maistas, kiti poreikiai) ir kad to būtų užtektinai, bet be pertekliaus. Platono laimės sąvoka buvo labai artima jo mokytojo Sokrato laimės suvokimui. Laimės pagrindas, pasak jo, yra gyvenimo būdas, pasižymintis teisingumu. Tuo tarpu Epikūras (4 a. pr. Kr.) manė, kad laimė yra malonumai ir skausmo nebuvimas. Pastaraisiais dešimtmečiais šis hedonistinis mąstymas patyrė tikrą renesansą Vakarų pasaulyje.

Tačiau laimės paieškos jau seniai nebėra tik filosofų uždavinys. Dabar šį klausimą nagrinėja psichologija ir sociologija. Jau 1950-ųjų pabaigoje Mičigano universiteto psichologas Jamesas Oldsas pastebėjo, kad žiurkėms patinka tam tikros smegenų srities elektrostimuliacija. Paspausdamos mygtuką, žiurkės pačios galėjo stimuliuoti šią smegenų dalį. Jos darė tai vėl ir vėl tol, kol beveik nugaišdavo iš troškulio, bado ir išsekimo. Joms reikėjo tik vieno – „laimės pliūpsnio“. Oldsas atrado smegenų malonumo centrą, neuronų susikaupimą vidurinėse smegenyse.

Dvidešimt pirmame amžiuje sociologai pradėjo ieškoti laimės pagrindo. Tam tikslui sociologas iš Olandijos Ruut’as Veenhoven’as sukūrė didžiausią pasaulyje laimės duomenų bazę, kurioje renkamos ir analizuojamos visos tarptautinės publikacijos laimės tema.                         

Biblija irgi labai daug kalba laimės tema. Visose Biblijos knygose randame žmonių, kurie nuolat su dideliu užsidegimu išreiškia savo laimę. Adomas džiūgavo, kai buvo sukurta Ieva – laimė džiaugtis žmogumi, kuris tau priklauso (Pradžios 2,23). Nojus švenčia pasibaigus tvanui. Praleidęs metus laive be tvirto pagrindo po kojomis, jis apimtas dėkingumo Dievui. Pavyko, pagaliau vėl žemė. Dvyniai Jokūbas ir Ezavas išsiskiria, kuomet Jokūbas apgauna savo brolį ir tėvą dėl pirmagimio teisės ir palaiminimo. Po ilgo išsiskyrimo Jokūbas sugrįžta namo ir susitaiko su savo broliu. Abu verkia iš džiaugsmo. Izraelio tauta savo istorijoje nuolat patiria: mes nesame pamiršti. Dievas stoja į mūsų pusę, pvz., išvesdamas iš Egipto.

       Taip pat ir Naujajame Testamente yra tokių pavyzdžių:

  • Simeonas šventykloje (Luko 2,22 ir toliau),
  • Zachiejus medyje (Luko 19,6),
  • Kalno pamokslo palaiminimai ir t.t.

Šiuose pavyzdžiuose matyti, kas daro žmones laimingus. Keliai į laimę yra aiškūs. Todėl laimės tyrinėtojai visiškai teisūs sakydami, kad savo laimę galima puoselėti.

Viena būtina sąlyga būti laimingam pagal krikščionišką sampratą – žmogui reikia santykių, ypač gerų santykių!

Jau pradžios knygoje, Biblijoje, parašyta: „negera žmogui būti vienam“. Dievas sukūrė mus kaip bendruomenines būtybes. Todėl gyvename santuokose, šeimose, bendruomenėse ir turime draugystės ryšių.

 Vieniši žmonės labiau patiria stresą, nes jie patys vieni turi susitvarkyti su visais gyvenimo sunkumais. Vienatvė ir sielai, ir kūnui yra apkrova. Vieniši žmonės 2-4 kartus dažniau serga nei žmonės, kurie palaiko gerus santykius. Santykiuose galime atsiskleisti ir vystytis, jaučiamės saugūs ir vertinami. Bendrystė su kitais turi sveikatą stabilizuojančių veiksnių. Žmonės, palaikantys gerus santykius, turi mažiau streso hormonų savo kraujyje ir todėl yra labiau atsipalaidavę. Draugystė daro mus laimingais ir padeda nugyventi ilgesnį ir sveikesnį gyvenimą. Socialinių mokslų tyrimai taip pat įrodė, kad žmonės, kurie daug laiko praleidžia su kitais, yra laimingesni nei vieniši žmonės. Suprantama, teigiami santykių aspektai – ilgesnis gyvenimas, geresnė sveikata ir didesnis pasitenkinimas – būna tik tuomet, kai šie santykiai yra geri. Jeigu su kitais žmonėmis nuolat ginčijamės ir konfliktuojame, tada, galbūt, esame laimingesni, kai galime pabūti vieni.

Santykiai gadinami pvz. tuomet, kai žmonės turi per didelius lūkesčius vienas kitam. Kitas turi padaryti mane laimingu ir išpildyti mano nepatenkintus poreikius. Būtent šiandieninėje visuomenėje, postmodernizmo laikais, kai internetas tarsi didelis prekybos centro katalogas pateikia tariamą tobulybę kiekvienoje gyvenimo srityje, tai pat ir iš santykių tikimasi vis daugiau. Idealus partneris privalo atitikti visas sąlygas – nuo išvaizdos iki malonumo faktoriaus, nuo supratingumo iki visiško paklusimo kito partnerio norams.

Bet geri santykiai pasižymi tuo, kad mes galime būti tokiais, kokie esame, įskaitant mūsų silpnybes. Geruose santykiuose mums NEREIKIA KURTI FASADŲ. Tačiau daugeliui svarbiau, kaip atrodome iš išorės, nei esame iš tikrųjų. Taigi svarbu save gerai pateikti, važinėti dideliu automobiliu, būti madingai apsirengus, tai yra tai, ką mato žmonės, o kaip gyveni, ne taip svarbu. Būtent šiuolaikinė Facebook‘o karta stato didžiulius fasadus. Padaryti įspūdį tampa troškuliu, o skelbti netikras naujienas tapo beveik norma. Nebūtina atostogauti Ispanijoje, svarbu, kad nuotraukoje atrodo, lyg ten būtum.

Geriems santykiams būdinga ir tai, kad mes ne tik priimame kitoniškumą, bet ir  atlaikome konfliktus su kitais. Tikrojo gyvenimo negali retušuoti. Santykiuose tiesiog būna negražių dalykų. Kartais ir konfliktų, kurių negali panaikinti kaip, pvz., įrašo Facebook‘e. Tarp darbdavių ir darbuotojų arba draugų, kad ir mažame rate, šeimoje, nuolat atsiranda įvairiausių klaidų ir netinkamo elgesio. Pasitaiko mažų klaidų, pvz., nesusipratimų arba nepasisekimų. Dūžta lėkštė, nauji marškiniai aptaškomi pomidorų padažu, kelnės plyšta arba užminate žmonai su žieminiais batais ant kojos. Taip pat būna ir vidutinio mąsto suklydimų – apšaukiame vaikus jau septintą kartą tą dieną. Savo žodžiais sąmoningai įžeidžiame partnerį. Kai kurie žmonės daro tai meistriškai. Vinstonas Čerčilis buvo toks žmogus. Savo negailestingu sąmoju jis tiesiog nutildydavo politinius priešininkus. Kai jis, pvz., kartą kalbėdamas parlamente, vėl sukritikavo savo priešininkus, ledi Astor jam papriekaištavo: „Pone Ministre Pirmininke, aš įtariu, kad Jūs girtas.“ Čerčilis nusišypsojo ir atsakė: „Taip, ledi Astor, o Jūs esate bjauri. Skirtumas tik tas, kad rytoj aš būsiu blaivus, o Jūs taip ir liksite bjauri.“ Gaila, tačiau tokie sąmojai laidomi kartais ir šeimos rate. Priimti kitą tokį, koks jis yra, ir iškęsti konfliktus, nėra visada lengva. Žinoma, tai nereiškia, kad kitas gali daryti, ką panorėjęs. Kartais reikia ir prasižioti. Tik kritikuoti reikia taip, kad kitas neprarastų savigarbos ir orumo. Taigi, Čerčilio aštrus liežuvis turėtų būti tabu. Santykiuose kiekvienas turėtų atsakyti už savo netinkamą elgesį, jį pripažinti ir atsiprašyti. Kiekvienas turėtų būti pasiruošęs keisti savo blogą nusistatymą ar įpročius. Mes negalime tiesiog elgtis taip, kaip buvę. Nėra gerai, kad mama kasdien baisiai suerzinta ir nuolat apšaukia savo vaikus. Reikia pokyčio. Kartais jai tiesiog užtektų ilgiau pamiegoti, tuo tarpu vyras galėtų pabūti su vaikais ar atlikti namų ruošos darbus, o nebūti nuolat pasinėręs į darbą, hobį ar net priklausomybę.

Kita būtina sąlyga laimei – žmogui reikia užduočių!

Nuo pat pradžių Dievas žmogui duoda užduotį – pripildykite žemę ir valdykite ją. Dievas nenori, kad mes jaustumėmės nenaudingais, bet kad atrastume savo pašaukimą ir prasmę tame. Patenkintas ir laimingas gyvenimas susijęs su atliktomis užduotimis. Šiuo klausimu mūsų moderni visuomenė stovi kryžkelėje. Dėl globalizacijos šiandieniniam žmogui vis sunkiau rasti savo vietą, nes dėl mobilumo ir atvirų sienų galimybės didžiulės ir žmogus gali pasiklysti tarp tų galimybių. Taip pat dėl pramonės plėtros vis sunkiau darbe rasti prasmę. Kiekvieną dieną stovėti prie konvejerio ir į automobilių vairus sukti tuos pačius tris varžtus šimtus kartus, arba visą dieną žuvies fabrike prie 5-8 laipsnių temperatūros pjaustyti lašišą atbukina. Todėl vis daugiau žmonių darbą apibūdina kaip iš principo varginantį ir tik laisvalaikį kaip atpalaiduojantį. Darbas tampa tik priemone tikslui pasiekti – uždirbti pinigų, kad būtų iš ko pragyventi. Atsiranda lyg ir du pasauliai – „blogasis“ profesinis pasaulis ir „laisvalaikio“ pasaulis. Tokiu būdu darbas praranda savo tikrąjį vertę, o laisvalaikis tampa labai vertingas. Žmogus prieina išvados, kad būtų laimingesnis, jei mažiau dirbtų ir turėtų daugiau laisvalaikio. Toks mąstymas žinomas jau iš Romos laikų, nieko naujo po saule. Tais laikais laimingas buvo tas, kuris neturėjo labor (lot.), t. y. jokio darbo, jokio vargo. Tik vergai ir žemo sluoksnio gyventojai privalėjo dirbti.

Tačiau žmonės, kurie pagal savo sugebėjimus dirba ir yra skatinami, paprastai laimingesni nei tie, kurie neranda savo vietos arba turi per daug laisvalaikio. Įdomią ilgalaikę studiją aprašo laimės tyrinėtojas Stefanas Kleinas. Viename miestelyje netoli Vienos, Austrijoje, nedarbingumas buvo labai mažas. Beveik visi turėjo kokį nors darbą, nes miestelyje buvo įsikūrę tekstilės fabrikai. Atėjus 1929 m. ekonomikos krizei, dauguma fabrikų miestelyje užsidarė, labai daug žmonių neteko darbo. Nors žmonės ir gavo bedarbio pašalpas, jie jautėsi nenaudingais ir buvo nusiminę. Jie apleido parką, kurį patys anksčiau prižiūrėjo, nebebuvo prižiūrimi gyvenamieji namai, bibliotekoje sumažėjo skolinamų knygų skaičius. Nepaisant to, kad jie ir toliau turėjo pinigų ir netgi daugiau laisvalaikio nei anksčiau, jie darė vis mažiau. Tai dar kartą paliudija, kad žmogus nebūtinai tampa laimingesniu, turėdamas pinigų ir daugiau laisvalaikio. Kad žmogus būtų laimingas, jis turi jaustis naudingu. Jis turi būti patenkintas tuo, ką nuveikė per dieną, nes darbas ir su darbu susijusi profesija duoda ir tam tikrą prasmę gyvenimui. Šitą tiesą labai gerai atspindi viduramžių profesijos supratimas. Tuomet profesija apibrėždavo žmogaus statusą. Profesija suteikdavo įvaizdį ir identitetą. Žmonės dirbdavo ne tik tam, kad uždirbtų pinigų, jie buvo kepėjai, ūkininkai ir mokytojai. Vokiškos pavardės, pvz., Bäcker (kepėjas), Metzger (mėsininkas), Müller (malūnininkas) kildinamos iš profesijų, nes ta pati šeima ištisas kartas užsiimdavo ta pačia profesija ir šeimos profesija apibrėždavo jos padėtį ir identitetą visuomenėje.

Įdomi šiame kontekste yra ir Brolių Grimų pasaka apie Sniego močią. Pasaka labai gerai iliustruoja tiesą, kad darbas duoda tam tikrą gyvenimo prasmę ir žmogus tampa laimingesniu, kai yra patenkintas tuo, ką jis daro. Pasakoje yra dvi veikėjos, dvi netikros seserys, kurios pasakos pabaigoje vadinamos laimingąja Mari (vok. Glücksmarie) ir nelaimingąja Mari (vok. Pechmarie). Pasaka prasideda tuo, kad viena iš seserų pakliūna į Sniego močios karalystę ir iškart susiduria su iššūkiais – iš krosnies ištraukti kepalėlius duonos, nuskinti obuolius (visi iki vieno prinokę) – varginantis darbas. Močia turėjo sodą, kuriame reikėjo dirbti kasdien ilgas valandas. Paskui išpurtyti pūkinę patalynę, kad snigtų žemėn. Laimingoji Mari noriai atlieka visus darbus, pasitelkdama savo idėjas, atiduoda visas jėgas ir laiką. Atsiduodama darbui ji patiria pilnatvę. Pabaigoje ji lieka laiminga. Todėl Sniego močia padovanoja jai atsisveikinimo dovaną – apipila ją auksu, laimės simboliu. Nelaimingoji Mari buvo išlepinta dukra. Ji buvo viskuo aprūpinta ir jai niekuomet nereikėjo dirbti. Kai jos netikra sesuo grįžta su auksu, ji užsinori to paties. Tačiau pas Sniego močią ji atsisako dirbti bet kokį darbą – nei duoną ištraukti, nei obuolius skinti, nei patalus išpurtyti. Pabaigoje ji yra nelaiminga. Išeinant pro vartus ją apipila pelenais.

Žinoma, darbas gali tapti ir priklausomybe, ypač kai žmogus nori užpildyti gyvenimo spragas, nes pvz. jis yra vienišas, arba siekdamas aukštumų darbe taip bando pasikelti savo menką savivertę ir t.t.. Todėl reikia nusistatyti prioritetus ir paklausti savęs, kodėl aš taip elgiuosi. Darbas neturi tapti karaliumi. Kas turi šeimą, turi pasitaupyti jėgų ir namams, kitaip vaikai ir sutuoktinis ar sutuoktinė kentės. Mūsų vertė priklauso ne vien nuo darbo, sėkmės arba ką kiti apie mus galvoja.

O pagrindinė sąlyga laimei – Dievas turi būti aukščiausias prioritetas!

Rasti ramybę pas Dievą ir susitaikyti su Dievu – tai yra svarbiausia, ko reikia žmogui. Pradžios knygoje 1, 27 parašyta: „Dievas sukūrė žmogų pagal savo paveikslą…“.Taigi  Dievas sukūrė žmogų panašų į save. Vadinasi, mes ne atsitiktinumo, ne gamtos užgaida. Dievas mūsų norėjo. O kadangi Dievas yra trejybė ir nuolat bendrauja tarpusavyje, tai reiškia, kad mums irgi yra duota bendrauti su kitais žmonėmis. Ir ne tik su žmonėmis, bet ir su Dievu. Todėl žmogus sąmoningai ar nesąmoningai to trokšta, per visus amžius žmonės ieškojo, ieško šiandien ir visada ieškos ryšio su Dievu, nes be Dievo bendrystės jaučiamės nepilni. Tik santykiuose su Dievu gauname tai, kas užpildo mūsų giliausią tuštumą, kas mus pranoksta, kas yra aukščiau mūsų ir didesnis už mus, ką galime garbinti, kuo galime pasitikėti ir kas mums suteikia saugumą ir visavertiškumą. Todėl turėti santykį su Dievu, yra didžiausia gyvenimo laimė.

Lic.theol. Markus Geibel

share