Kaip Reformacija paveikė mūsų vakarietišką darbo etiką ir ekonomiką

Kaip Reformacija paveikė mūsų vakarietišką darbo etiką ir ekonomiką

Pradedant 13-14 a. Katalikų bažnyčia lėtai, bet užtikrintai tapo stipriausia finansine galia Europoje. Apie 1500 m. pinigų bei politikos dvasia persmelkė bažnyčią. Visas skurdą propaguojantis katalikų bažnyčios judėjimas (pvz., pranciškonai) smarkiai priešinosi šiam pokyčiui. Bažnyčios moralė tuo metu taip pat buvo smukusi. 1500 m. Romoje valdė Renesanso epochos popiežius Aleksandras VI. Su savo meilužėmis jis susilaukė nemažai nesantuokinių vaikų, kuriuos apdovanojo žemėmis ir kunigaikštystėmis. Tas pats popiežius iš bažnyčios narių reikalavo laikytis geros moralės arba bent jau išsipirkti nuodėmes. Vitenberge prieš tokią veidmainystę sukilo augustinų vienuolis ir teologijos daktaras Martynas Liuteris, kuriam Dievo Žodis, Biblija, buvo ne tik religinių ceremonijų ir bažnytinio gyvenimo, bet ir visų gyvenimo aspektų matas. Dėl šios priežasties Liuterio judėjimas prisidėjo ne tik prie bažnyčios, bet ir prie to meto visuomenės atsinaujinimo. Jo tikslas buvo padaryti Biblijos turinį prieinamą ne tik privilegijuoto luomo žmonėms, bet ir visai tautai. Tai buvo įmanoma tik tuomet, jei tauta išmoktų skaityti ir rašyti. Dr. Martynas Liuteris laikė skaitymą ir rašymą kiekvieno žmogaus pamatine teise. Šiandien tokie dalykai mums atrodo savaime suprantami. Paprastai kiekvienas Vakarų pasaulyje moka skaityti bei rašyti. Liuterio laikais tik privilegijuotieji valdė šį meną. Liuteriui buvo aišku, kad žmonės, skaitantys Bibliją patys, galės pažinti Dievą ir Jo Žodį. Kas skaito Bibliją, randa išgelbėjimą ir viltį, taip pat dvasines vertybes. Taip pat žmogus, kuris moka skaityti ir rašyti yra mažiau priklausomas nuo valdžios ar kitų, o tokiais sunkiau manipuliuoti. O gerėjant žmonių išsilavinimui, tobulėjo dirbančiųjų kompetencijos ir atitinkamai darbo kokybė.

 

Liuterio draugui ir bendražygiui Melanchtonui šios mintys tapo tikslu, jo gyvenimo uždavinys buvo reformuoti tuometinę mokyklų ir universitetų sistemą bei kovoti už privalomą mokyklinį ugdymą. Tokiu būdu protestantiškose srityse gana anksti atsirado liaudies mokyklos, kur plati visuomenė mokėsi skaityti ir rašyti.

Amžininkai dėl to vadino jį Praeceptor Germaniae, t.y. Vokietijos mokytojas. Reformacija tokiu būdu tapo liaudies mokyklos motina. Liuterio šūkis sola scriptura padarė didžiulę įtaką ne tik dvasiniam pasauliui, bet ir švietimo sistemai.

Taip pat Liuteris kovojo prieš aplaidumą bei tingumą. Darbą Liuteris laikė pagrindine žmogaus pareiga pasaulyje. Pats Liuteris buvo darbo fanatikas. Apie tai liudija gausūs jo raštai ir kūriniai. Jo moto: „Žmogus gimęs darbui kaip paukštis skraidymui“. Pagal Liuterį, dykaduoniavimas yra nuodėmė prieš Dievo įsakymą.

Vadovaudamasis Biblija, Liuteris darbui suteikė naują statusą. Jis sureikšmino darbą. Viduramžiais darbinė veikla buvo menkai vertinama, o Liuteris mokė darbą suvokti kaip tarnystę Dievui, kaip Jo pašaukimą. Jis nuolat teigė, kad „Laukų arimas ir vystyklų keitimas yra tokia pat tarnystė Viešpačiui kaip ir maldos ar pamokslai. Jis taip pat sakydavo: „Kas ištikimai dirba, tas dvigubai meldžiasi.“ Tai neatsiejami dalykai. Jo nuomone, darbas nėra vien varginanti pareiga, bet kažkas, kuo žmonės gali pasitarnauti Dievui. Tokie teiginiai susilaukė pasipriešinimo Viduramžių visuomenėje, kurioje gyveno Liuteris. Tuo metu darbas buvo tarnų bei vergų reikalas. Kilmingieji bei pasiturintys nedirbo, o ir dirbanti liaudis atliko tik pareigas, bet ne daugiau. Vis gi Liuteriui pavyko pateikti žmonėms kitokį darbo paveikslą nei tai, prie ko jie buvo pripratę. Varginanti pareiga arba nieko nedarymas virto galimybe pasitarnauti Dievui. Liuteris suteikė darbui teologinį pamatą, todėl darbas tapo siektina dorybe. Toks supratimas iki šiol išliko pas vokiečius. Darbštumas – krikščioniška dorybė – yra iki šiol kasdienio vokiečių gyvenimo ir Vokietijos ekonomikos sėkmės istorijos dalis. Šiuo faktu norėjo netgi pasinaudoti Jekaterina II, kuri 1763 m. liepos 22 d. antruoju manifestu kvietė vokiečius atvykti ir kurtis Rusijoje, žadėdama įvairias privilegijas ir tikėdamasi, kad užsieniečiai padarys įtaką Rusijos ekonomikai ir prikels ją naujam gyvenimui. Tai pavyko tik iš dalies, nes atvykėlių iš Vokietijos parodytas darbštumas negalėjo sukurti ekonominio stebuklo. Nes Rusijoje klestėjo korupcija ir giminystės ryšiais pagrįsta ekonomika, kai kiekvienas žiūrėjo naudos savo giminėms ir savo kišenei. Net Jekaterina II, atiduodama šlifuoti savo karūnos brangakmenius, negalėjo būti tikra, kad atgaus tas pačias brangenybes. Tačiau kaip gali klestėti ekonomika, kaip gali funkcionuoti veiksmingos partnerystės, sutartys ir bendradarbiavimas, jei negalima pasikliauti žodžiu, nes pelno ir sėkmes troškulys didėja ir verslininkai su vadybininkais dėl savo godumo tampa vis išradingesni, o siekiant pelno pateisinamos beveik visos priemonės. Reiškinys, su kuriuo žmonės kovojo įvairiausiomis epochomis. Jau graikų filosofas Platonas kovojo su pleonexia (neribotu norėjimu vis daugiau). Aristotelis manė, kad tas, kurio gyvenimo tikslas yra vien pinigai, tas nesuvokia gyvenimo prasmės. Todėl ekonomika ir krikščioniškas tikėjimas ar krikščionių etika yra neatskiriami. Vien tik stropumo ir darbštumo nepakanka, kad ekonomika būtų sėkminga, ką labai aiškiai parodė paskutinioji 2007 m. finansinė krizė. Neribotas norėjimas daugiau (lot. pleonexia), t.y. godumas yra seniai žinoma problema, į kurią yra linkę daug žmonių, ir kuri užvaldė Viduramžių Katalikų bažnyčią. Tai lyg viesulas, kuris gali viską apversti aukštyn kojom.

Jau 20 a. pradžioje Maksas Veberis (Max Weber) siejo Kalvino reformatoriškas pažiūras su verslininko etika bei kapitalizmo sėkme, nes bet kuri ekonomika be moralės žlunga. Įdomu tai, kad jis mini Kalviną, o ne Liuterį. Kuo gi skiriasi pastarųjų nuomonė?

Jonas Kalvinas priklausė antrajai reformatų kartai. Kai liuteronų jėgos susilpnėjo ir Katalikų bažnyčia kontratakavo, iškilo kalvinistinis protestantizmas, kurį Dievas panaudojo reformacijai išsaugoti. Kalvinas gimė 1509 m. ir buvo 25 metais jaunesnis už Liuterį. Kilęs iš Šiaurės Prancūzijos, Kalvinas buvo Luterio mokinys, humanistas, teisės mokslų daktaras ir labiausiai skaitomas 16 a. autorius. Ženevoje Kalvinas įkūrė akademiją. Šioje prestižinėje mokymo įstaigoje studijavo šimtai, net tūkstančiai studentų. Vienas jų buvo škotas Džonas Noksas (John Knox), tikėjimo pabėgėlis, pasprukęs iš prancūziškų galerų. Teigiama, kad Noksas paliko Berną su malda: „Viešpatie, duok man Škotiją arba aš mirsiu“. Kaip ir Liuteris, Kalvinas buvo darbo fanatikas. Pasak Kalvino, laiko švaistymas (taip pat per ilgas miegas ir prabanga) yra bjauriausia nuodėmė. Darbas, anot jo, yra Dievo numatyta gyvenimo paskirtis. Pats Kalvinas gyveno labai taupiai, kukliai ir sąžiningai. Jis laikėsi šabo bei rūpinosi savo šeima. Kalvinas, kaip ir kiti reformatoriai, buvo įsitikinęs, kad per Kristų išgelbėtas žmogus yra paklusnus, sąžiningas, dėkingas, darbštus ir disciplinuotas. Savaime suprantama, kad toks gyvenimo būdas paprastai neveda prie skurdo ir amoralumo, bet atvirkščiai. Todėl Kalvinas nelaikė turtų nuodėme. Abraomas buvo labai turtingas, nes Dievas jį laimino. Kalvinas nesutinka su viduramžišku vienuolių sprendimu – pačiam visko atsisakyti ir tokiu būdu tapti pranešesniu prieš Dievą. Pinigai, nuosavybė ir turtai nėra kliutys patekti į Dievo Karalystę, tačiau turtai neturi būti tikslas bei tarnauti savo užgaidoms bei norams.

Liuterio „darbštumą“ Kalvinas papildė „pasitenkinimu tuo, ką turi“. Turtai yra tam, kad galėtum jais dalintis. Būdamas turtingu, žmogus gali padėti kitiems bei investuoti, kad galėtų dar daugiau gerų darbų padaryti. Šioje vietoje Kalvinas nutraukė nusistovėjusį ryšį tarp ekonominės sėkmės ir gyvenimo prabangoje. Iki šiol, tas, kam finansiškai sekėsi, turėjo tai parodyti kitiems bei galėjo tenkinti savo užgaidas. Viduramžių hedonizmui, savo malonumų bei užgaidų tenkinimui, Kalvinas priešpastatė pasitenkinimo tuo, ką turi, bei meilės artimui derinį. Tokie pamąstymai buvo susiję su Kalvino įsitikinimu, jog visi žmonių santykiai ir bet kokia žmogaus veikla yra pavaldūs Dievui, pagal kurio valią viskas vyksta; viskas, ką mes turime, yra Dievo dovanos bei patikėtas turtas, skirtas ne savavališkam, bet bendram naudojimuisi kartu su artimu (Kalvino pamokslai pagal Pakartoto Įstatymo knygą, 1555-1556 m.). Toks elgesys, žinoma, paliko pėdsakus. Vargšai bei silpnieji susilaukė didesnės pagalbos, buvo įkurti hospisai bei našlaičių namai. Būdami patenkinti tuo, ką turi, žmonės galėjo surinkti lėšų naujoms investicijoms. Tai, žinoma, skatino ekonomikos vystymąsi. Buvo investuojama pasitelkiant naujausiais bei efektyviausiais metodais; prienami tapo vis geresni įrenginiai. Kuklus gyvenimo būdas, kurį propagavo ir savo pavyzdžiu rodė Kalvinas, sąlygojo valstybės su klestinčia ekonomika vystymąsi.

Todėl Kalvinistai aktyviau užsiėmė ekonomine veikla, nes jautėsi atsakingi prieš Dievą už savo artimą bei aplinką. Ženevoje jie įkūrė laikrodžių ir tekstilės pramonę, vėliau bankų centrą. Visame pasaulyje žinomas Harvardo ir Oksfordo universitetų istorikas Niallas Fergusonas mano, kad kalvinistinė darbo etika yra esminis pagrindas netikėtam Vakarų pramonės pakilimui. Apie 1500 m. Kiniją būtų galima laikyti pasaulio centru. Gūdžiais viduramžiais Europa snaudė, tuo tarpu kinai išrado mechaninį laikrodį, spausdinimą, šovininį paraką, popierių, sėjimo mašiną, kompasą ir netgi dantų šepetėlį. Reformacija pažadino mažąją Europą iš Snieguolės miego. Savimi patenkinta Kinija pamažu nyko, o labiau kalvinistinė paveikta Anglija 17 a. turėjo didžiausias pasaulyje jūrines pajėgas ir tapo pirmąja 1689 m. Parlamentine demokratija.

Kalvino bažnytinis vadovavimo principas sudarė sąlygas demokratijos vystymuisi Europoje, kas savo ruožtu vėl padarė tiesioginę įtaką ekonominei raidai. Kalvino bažnyčioje nebuvo vyskupų ar prelatų. Savo veikale „Institutio“ („Krikščionių tikėjimo pamokymas“) Kalvinas rašo: „Niekas tebeužima tarnybos, nebent bendruomenė jį tam išrinko.“ Visiškas prieštaravimas tuometiniam katalikiškam vadovavimo supratimui. Atsirado nauja bažnyčia su horizontalia hierarchija. Šis horizontalus vadovavimo modelis prisidėjo prie 1580 m. Olandijos nepriklausomybės nuo Ispanijos Karalystės paskelbimo (Olandijos nepriklausomybės deklaracijoje 1581 m. liepos 26 d. skelbiama: „Tauta egzistuoja ne dėl kunigaikščio, bet kunigaikštis dėl tautos, nes be tautos nebūtų kunigaikščio.“) ir vėliau tapo pavyzdžiu Amerikos konstitucijai.

Neabejojant galima teigti, kad Reformacija padarė įtaką ne tik dvasinei Europos raidai, bet ir darbo etikai bei ekonomikai. O taip krikščioniškomis Biblijos vertybėmis pagrįsta Europa atvėrė kelią demokratijai, švietimui ir laisvė nuosavybei, tyrinėjimams, inovacijoms bei konkurencijai.

 

 

Lic. teol. Markus Geibel

 

share